Galija I a. pr. m. e.

Galai – keltų gentys, gyvenusios Galijos regione (dabartinė Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos ir Šiaurės Italijos) nuo V a. pr. m. e. iki romėnų laikotarpio. Kalbėjo viena iš žemyninių galų kalbų – galų kalba. Dalis prancūzų istoriografijos galus laiko dabartinių prancūzų protėviais.[1]

Pavadinimas

Istoriniuose šaltiniuose naudojami du terminai – „keltai“ ir „galai“. Taip nutiko dėl skirtingų barbarų genčių, gyvenusių į šiaurę nuo antikinių civilizacijų, savivardžio ir jų romėniško pavadinimo.

Pirmą karą keltų gentys minimos Hekatėjo[2] ir Herodoto, kuris juos pavadino „keltoi“.

Istorija

Galai siejami su archeologine Lateno kultūra. Pasižymėjo kaip talentingi kariai ir medžiotojai. Hercinijos miškas ir Reinas skyrė galų ir germanų žemes. Galai dažnai puldinėjo aplinkines žemes, apie 390 m. pr. m. e. buvo įsiveržę į Romą.

I a. pr. m. e. galus nugalėjo Julijus Cezaris (žr. galų karai). Po nukariavimo romėnai paliko galams daugelį jų buvusių institutų, liko gentys, vietiniai dievai.[3] Palaipsniui galai buvo asimiliuoti romėnų, o vėliau – įsiveržusių germanų genčių (frankų).

Nuorodos

  1. ↑ Prancūzija — giminystė su galais Archyvuota kopija 2016-12-25 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ История Европы. Том 1. ЕВРОПА В АНТИЧНУЮ ЭПОХУ. Глава 3. Кельты в Европе в первой половине I тыс. до н. э.
  3. ↑ Frydrichas Šlėtė. Keltai tar Alezijos ir Pergamo. Vilnius:Mokslas, 1984. P.38.
Kategorijos