Rinka – visuma santykių tarp realių ir potencialių pirkėjų ir pardavėjų, laisvai, be išorinės prievartos, perkančių prekes bei paslaugas. Pagrindiniai rinkos dalyviai yra vartotojai (pirkėjai) ir gamintojai (pardavėjai). Rinkos ekonomikoje rinka yra pagrindinis ekonominės veiklos organizavimo būdas.[1]
Rinkos sąvoka reiškia, kad prekės bei paslaugos yra tokios, kad gali vykti mainai tarp prekiaujančiųjų, be reikalo neribojant jų veiklos. Prekiaujantieji reaguoja į pasiūlos-paklausos santykį bei kitus kainas reguliuojančius veiksnius, šalių galimybes ir žinias, jų išmanymą apie reliatyvų prekių ir/ar paslaugų naudingumą, taip pat savo individualius poreikius bei norus.
Paklausos, pasiūlos ir kainos dinamika galima paaiškinti voratinklio teorija.
Pirkėjų reakcija į naudojamos prekės piniginės vertės pasikeitimą gali būti greita, todėl teigiama jog paklausos dydis yra prekės kainos funkcija. Įprastai gamintojas negali staigiai reaguoti į kainos pasikeitimą pasiūlos kiekio padidinimu, nes gamybos apimtims pakeisti reikia atitinkamo laiko tarpo. Realu prekės vertės ir pasiūlos ryšį rinkoje išreikšti laikantis prielaidos, kad pasiūla priklauso nuo praėjusių metų kainos, o šių metų kainos lemia ateinančių metų pasiūlos dydį. Voratinklio modelis rodo savaiminį kainos artėjimą į pusiausvyros tašką – pusiausvyros kainą ir kiekį.
Rinkos mechanizmo kritika
Rinkos mechanizmas kritikuojamas dėl konkurencijos, kaip pagrindinio kontroliuojančio ir reguliuojančio mechanizmo, silpnėjimo:
Įmonės siekia gauti maksimalų galimą pelną, stengdamosios išvengti konkurencijos, bei siekia to slaptais susitarimais, įmonių susiliejimais.
Konkurenciją mažina techninė pažanga visuomenėje. Naujos technologijos reikalauja didelio finansinio kapitalo, išteklių, todėl gamyba atsiduria stambių įmonių rankose.
