Venta | |
---|---|
Venta ties Krakiais
| |
Ilgis | 343 km |
Baseino plotas | 11 800 km² |
Vidutinis debitas | 95 m³/s |
Ištakos | Lietuva |
Žiotys | Baltijos jūra |
Šalys | Lietuva, Latvija |
![]() |
Venta |
Venta (latv. Venta, žem. Vėnta) – šiaurės vakarų Lietuvos ir Latvijos vakarų upė.
Prasideda Venių apylinkėse (Kelmės rajonas), 10 km į pietvakarius nuo Užvenčio. Iš pradžių teka į šiaurės rytus; maždaug nuo Ventos-Dubysos kanalo teka į šiaurę per Kuršėnus (Šiaulių rajonas); kiek aukščiau Papilės, priartėjus prie Šiaulių-Mažeikių geležinkelio, pasuka į šiaurės vakarus, teka per Papilę (Akmenės rajonas), Viekšnius, Mažeikius. Nuo Leckavos, upe 3 km nustatyta Lietuvos ir Latvijos valstybės siena. Toliau Venta teka per Latviją į šiaurę ir šiaurės vakarus. Kuldygoje ant Ventos upės yra plačiausias Europoje krioklys (aukštis 2 m). Įteka į Baltijos jūrą ties Ventspiliu.
Didesni tiltai: Kurmaičių geležinkelio tiltas, Kuršėnų pėsčiųjų tiltas, Stasio Raštikio tiltas.
Visos Ventos upės baseino plotas yra 11 800 km², iš jų 5140,4 km² yra Lietuvoje.[1]
Didžiausi intakai:
Vidutinis nuolydis Lietuvoje 85 cm/km. Aukštupyje vaga 3–5 m pločio, nuo Užvenčio iki Varduvos žiočių 30–50 m. Vyraujantis vagos gylis 1–2 m. Aukštupyje daug akmenuotų rėvų. Vyraujantis slėnio plotis 0,3-0,8 km. Srovės greitis 0,1-0,4 m/s.[2]
Debitas, m³/s | ties Ramučiais | ties Papile | ties Kuodžiais |
---|---|---|---|
Didžiausias | 111 | 369 | 491 |
Vidutinis | 4,45 | 9,55 | 29,4 |
Minimalus vasarą | 0,18 | 0,15 | 0,18 |
Minimalus žiemą | 0,21 | 0,1 | 0,51 |
Vandens lygio metinė svyravimų amplitudė Papilėje būna 4 m, ties Abavos žiotimis – 12 m. Upė užšąla vidutiniškai gruodžio pabaigoje, anksčiausiai – lapkričio viduryje. Ledo didžiausias storis nuo 58 cm (žemupyje) iki 90 cm ties Papile. Ledo danga aukštupyje ir vidurupyje išsilaiko 54-74 dienas. Pavasarį ties Papile nuteka 41 %, vasarą 6 %, rudenį 20 %, žiemą 27 % viso metinio vandens kiekio.
Ventos slėnis ties Papile paskelbtas geologiniu draustiniu. Ties Užvenčiu ir 17 ha drėkinimo tvenkinys.
Venta vokiškuose šaltiniuose vadinama Windau, lenkiškuose – Windawa. Manoma, kad upėvardžio šaknis yra ven- su determinantu -t-. Kazimieras Būga pavadinimą siejo su žodžiu venteris („tinklas, tiesiamas skersai upę“). Bendrinė šaknies *ven(t)- reikšmė galėjo būti „lenkti, linkti“.[3]