Balandžio 14 d. – pasikrikštyjo Lenkijos kunigaikštis Meška I.[1] Tai laikoma Lenkijos valstybės įkūrimo data. Meškos I valdomos žemės apėmė apie 250 000 km², jose tuo metu gyveno apie 1,2 mln. gyventojų.[2]
Gegužė – Venecijos dožas Pietro IV Candiano vedė Valdradą Toskanę, Spoleto kunigaikščio Huberto, Otono I giminaičio, dukterį.[3] Valdrada atsinešė didelė kraitį, įskaitant Feraros, Friulio ir Treviso valdas (Šiaurės Italijoje)
Ruduo – Otonas I leidosi į trečiąjį žygį į Italiją[4], Lombardijoje kovėsi su Italijos karaliaus Adalberto II partizanais. Lapkričio mėn. imperatorių palaikantys perversmininkai užėmė Šventojo angelo pilį Romoje.
Žiema – Otonas I įžengė į Romą ir pakorė dvylika pagrindinių perversmininkų lyderių. Kiti sąmokslininkai buvo arba nužudyti, arba apakinti. Otonas buvo paskelbtas „Bažnyčios išlaisvintoju“.
Al-Hakamas II dėl religinių priežasčių nusprendė iškirsti didelius vynuogynus Kordobos kalifate[7].
Vengrai įsiveržė į Bulgarijos imperiją ir bulgarų carą Petrą I privertė su jais sudaryti taiką. Bulgarai leido vengrams per savo teritoriją užpulti Bizantijos imperiją.[8]
Pradėjo valdyti Gilano emyras Marzubanas (966–983 m.)
Pavasaris – Nikiforas II Fokas įsiveržė į Siriją, užėmė keletą miestų ir apgulė Antiochiją. Nikiforas Azijoje paliko Bardą Sklerosą.
Jeruzalės patriarchas Jonas VII buvo sudegintas musulmonų minios, nes kreipėsi į imperatorių Nikiforą II, ragindamas jį įsiveržti į Palestiną ir atimti ją iš Fatimidų kalifato.
↑Bóna, Istvá (2000). The Hungarians and Europe in the 9th-10th centuries. Budapest: Historia – MTA Történettudományi Intézete, p. 34. ISBN 963-8312-67-X.
↑Rolf Scheen. Viking raids on the spanish peninsula. In: MILITARÍA. Reni,,-tci de Cultura Militar nfrR. Servicio de Publicaciones, 13CM. Madrid, 1996. P.72.