| Augustas Šleicheris | |
|---|---|
| |
| Visas vardas | August Schleicher |
| Gimė | 1821 m. vasario 19 d. Mainingenas, Saksonija–Mainingenas |
| Mirė | 1868 m. gruodžio 6 d. (47 metai) Jėna, Saksonijos didžioji hercogystė |
| Tautybė | vokietis |
| Veikla | kalbininkas |
| Sritis | indoeuropeistika |
| Alma mater | Bonos universitetas |
| Žymūs studentai | Johannes Schmidt |
 Vikiteka |
August Schleicher |
Augustas Šleicheris (August Schleicher; g. 1821 m. vasario 19 d. – 1868 m. gruodžio 6 d.) – Vokietijos kalbininkas, vienas svarbiausių indoeuropeistikos „tėvų“.[1][2]
Gimė Tiurnigijos mieste Mainingene. Pradžioje studijavo teologiją ir Rytų kalbas (arabų, hebrajų, sanskritą, persų). Veikiamas Hėgelio sukūrė teoriją, kad kalba išgyvena kūrimosi, brandos ir nykimo tarpsnius. 1850 m. savo kūrinyje Die Sprachen Europas in systematischer Übersicht sistemiškai aprašė Europos kalbas. Nagrinėdamas kalbas Šleicheris griežtai rėmėsi darvinistiniais, evoliucionistiniais principais, kalbas klasifikavo it gyvus organizmus. Būtent jis į kalbotyrą įvedė „kalbų medžio“ sampratą, kur kalbos vaizduojamos kaip kylančios iš vieno kamieno ir toliau besišakojančios pagal genetinę priklausomybę. Neigė buvus vieną žmonių prokalbę, o dabartines kalbas kildino iš keleto hipotetinių kalbų (poligenezė).
Šleicheris vienas pirmųjų bandė atkurti indoeuropiečių prokalbę. 1868 m. atkurta prokalbe parašė pasakėčią Avis akvāsas ka („Avis ir ašviai“).
Augustas Šleicheris padarė nemažą įnašą į lietuvių kalbos ir baltų prokalbės tyrinėjimus. 1852 m. jis atvyko į Lietuvą ir čia išmoko lietuvių kalbos, pradėjo užrašinėti dainas, pasakas, kitą tautosaką. Jis lietuvių kalbą, kaip įtin archajišką, įvedė į lyginamuosius indoeuropeistikos veikalus, sudarė veikalą, kuriame nagrinėjo baltų dievavardžių kilmę, išleido lietuvių k. gramatiką. Ilgą laiką Šleicherio veikalai buvo vienintelis pasaulio mokslininkų šaltinis apie lietuvių kalbą, mitologiją.