Karlas Rodžersas angl. Carl Rogers | |
---|---|
Gimė | 1902 m. sausio 8 d. Oak Park (Ilinojus), JAV |
Mirė | 1987 m. vasario 4 d. (85 metai) |
Veikla | psichoterapeutas, psichiatras, humanistinės psichoterapijos pradininkas. |
Vikiteka | Carl Rogers |
Karlas Rodžersas (angl. Carl Rogers; 1902 m. sausio 8 d. Oak Park, Ilinojus – 1987 m. vasario 4 d.) buvo įtakingas Amerikos psichologas ir vienas iš humanistinės psichologijos įkūrėjų. Rodžersas laikomas mokslinių tyrinėjimų psichoterapijoje iniciatoriumi ir už savo pasiekimus šioje srityje 1956 m. buvo apdovanotas Amerikos psichologų asociacijos. Jo asmenybės ir tarpusavio santykių teorija, orientuota specifiškai į asmenį kaip unikalią visumą, buvo plačiai pritaikyta įvairiose srityse, kaip antai psichoterapija (Rodžerso į asmenybę orientuota terapija), švietimas, organizacija. Likus keturioms dienoms iki jo mirties, jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už savo veiklą sprendžiant tautinių grupių konfliktus Pietų Afrikoje bei šiaurinėje Airijoje. Rodžerso ir kitų humanistinės psichologijos atstovų darbai padėjo pagrindus pozityviosios psichologijos, moksliniais tyrimais patvirtinusios nemažai Rodžerso teorijų, atsiradimui.
Karlas Rodžersas gimė sausio 8 dieną, 1902 Čikagos priemiestyje Oak Park. Jo tėvas Volteris Rodžersas buvo inžinierius, motina Susan Siaw buvo namų šeimininkė ir dievobaiminga krikščionė. Karlas buvo šeštasis iš septynių šeimos vaikų.
Pradžioje jis studijavo žemdirbystę Wisconsin-Madison universitete, tada istoriją, vėliau – religiją. 1922 m., būdamas dvidešimties, sudalyvavo tarptautinėje krikščionių konferencijoje Pekine, Kinija, po kurio ėmė abejoti savo religiniais įsitikinimais. Kiek vėliau jis nusprendė keisti savo profesiją, ir po dvejų metų, palikęs seminariją, perėjo į Teachers College Kolumbijos universitete, ten 1928 m. baigė magistrą, o 1931 įgijo mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1935 ligi 1940 jis dėstė Rochester universitete, kur parašė savo pirmąją knygą The Clinical Treatment of the Problem Child (1939). 1940 tapo klinikinės psichologjos profesoriumi Ohio State universitete, kur parašė antrąją savo knygą Counseling and Psychotherapy (1942). Joje jis suformulavo pirmuosius humanistinės psichoterapijos principus. Čikagos universitete (1945–1957) profesoriaudamas jis padėjo įkurti konsultavimo centrą, kuriame atliko tyrimus jo metodų efektyvumui nustatyti. Savo teorijas ir atradimus jis perteikė savo knygose, Client-Centered Therapy (1951) ir Psychotherapy and Personality Change (1954). Dėstydamas psichologijos kursą Wisconsin-Madison universitete, jis parašė vieną garsiausių savo knygų On Becoming a Person (1961).
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis keliavo po visą pasaulį, pritaikydamas savo teorijas tautų socialiniams konfliktams spręsti. Jo pasiekimai buvo stulbinantys: Belfaste, Šiaurinėje Airijoje, jis sutaikė vietinius katalikus ir protestantus, Pietų Afrikoje – juodaodžius ir baltuosius, JAV – sveikatos apsaugos paslaugų tiekėjus ir vartotojus. Paskutinė jo kelionė, jam esant jau 85 metų, buvo į Sovietų Sąjungą, kur jis skaitė paskaitas ir vedė seminarus apie kūrybingumą ir bendravimą. Jį apstulbino jo populiarumas rusų tarpe. Kartu su savo dukterimi Natalie Rogers jis vedė seriją vietinių savojo į asmenį orientuoto metodo seminarų JAV, Europoje ir Japonijoje, kuriuose akcentavo tarpkultūrinio bendravimo, asmens augimo, socialinių pokyčių temas.
Karlo Rodžerso terapija paremta humanistiniais ir fenomenologiniais principais. Kurdamas savo teoriją, Rodžersas rėmėsi Combs and Snygg (1949) "fenomenologinio lauko" asmenybės teorija.[1]
Tai visiškos savirealizacijos siekiantis individas, Rodžerso idealas. Kiekvienas žmogus siekia savirealizacijos, taigi ir šios pilnai funkcionuojančio individo būsenos, kurią Rodžersas apibūdina kaip "gerą gyvenimą" (the good life). Rodžersas apibrėžė tokias visiškos savo potencialo realizacijos siekiančio žmogaus savybes:
Šie trys "gerą gyvenimą" bei jo siekiantį žmogų apibrėžiantys aspektai turi pasekmių: