| Irmija Zaksas | |
|---|---|
| Gimė | 1919 m. kovo 5 d. Šiauliai |
| Mirė | 1989 m. lapkričio 13 d. (70 metų) Kaunas |
| Veikla | filosofas, ateizmo propoguotojas |
| Partija | 1943 m. SSKP |
| Alma mater | 1946 m. Vilniaus universitetas |
Irmija Zaksas (1919 m. kovo 5 d. Šiauliuose – 1989 m. lapkričio 13 d.) – sovietinis filosofas, marksistiniu požiūriu kritikavęs religiją, ateizmo propoguotojas.
1936 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. 1941–1945 m. Raudonosios armijos karys. 1946 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą. 1948–1963 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. 1963–1976 m. Kauno medicinos instituto filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros vedėjas, 1968 m. profesorius. 1965 m. filosofijos mokslų daktaras, pirmasis gavo filosofijos daktaro laipsnį okupuotoje Lietuvoje. 1976 m. perėjo į LSSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą. Reiškėsi mokslinėse konferencijose, išleido brošiūrų bei knygų, bei vadovavo istorinio materializmo seminarams.[1]
I. Zaksas, remdamasis istoriniu materializmu, teigė, jog religija atgyveno savo laikus, ir religija privalo nunykti dar esant dabartinei ekonominei bazei (viena iš marksistinės filosofijos tezių – turinys atsilieka nuo formos; ekonominė bazė – turinys, valstybės valdymo aparatas bei religija jame – forma, arba antstatas). Religiją kaip moralės filosofiją turi pakeisti marksistinis humanizmas. Marksistinė religijos traktuotė buvo paplitusi Lietuvoje dar iki marksistinei doktrinai galutinai įsitvirtinant Sovietų Sąjungoje.
Iš psichologinės perspektyvos Irmija Zaksas teigė, kad žmones atsigręžti į religiją skatina bejėgiškumas. Jis kritikavo katalikų bažnyčios pažiūras į rasizmą ir eugeniką, religines idealistines koncepcijas biologijoje (mistifikuotas pažiūras į gyvybės esmę ir gyvosios gamtos evoliuciją), skelbė, kad antgamtinis religijos charakteris yra fantastinis, iliuzinis ir todėl žalingas psichologiškai. Anot šio teoretiko, žvelgiant iš ateisto perspektyvos, religingo žmogaus pasaulis yra tarsi sudvejintas, o šis dualizmas yra kiekvienos religijos conditio sine qua non, vedanti žmogų į patį giliausią susvetimėjimą su „šiuo“ (jutiminiu) pasauliu ir tikrąja (visuomenine) žmogaus paskirtimi. Marksistiniu požiūriu pamatinis religijos dualumas, kaip egzistencinio nerimo ir socialinio neveiksnumo prielaida, gali būti dekonstruotas, jei parodytume ideologinį jo pobūdį, o susvetimėjimą įveiktume kūrybišku produktyvumu. Sąlygas dekonstrukcijai sukūrė būtent istorinis vystymasis ir naujos ekonominės bazės susiformavimas.
Ateistinę pasaulėžiūrą I. Zaksas vadino „sudedamuoju pažangios demokratinės kultūros elementu“ ir pabrėžė sovietų valdžios svarbą sudarant palankias sąlygas ateizmo Lietuvoje vystymuisi: bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o mokykla – nuo bažnyčios. Tai, anot I. Zakso, skatino masių išsivadavimą iš religinių prietarų, socialinį optimizmą, mokslinės pasaulėžiūros įsisavinimą, mokslo raidą, švietimą.
Savo darbuose daug dėmesio skyrė laisvamanybei ir ateizmui Lietuvoje, jų raidai. Tyrinėjo laisvamanių literatūros problematiką (mokslas ir religija, moralė ir religija, socialinis religijos vaidmuo), humanistinę ateizmo esmę, religijos ir idealizmo, religijos ir nacionalizmo bei religijos ir egzistencializmo santykius, katalikybės ir egzistencializmo pažiūras į žmogaus esmę. Analizavo katalikiškąją filosofiją, bažnyčios vaidmenį tarpukario Lietuvos ideologiniame gyvenime. Yra tyrinėjęs Imanuelio Kanto etiką ateizmo ir religijos kovoje, jo pažiūras į religiją. Iškėlė Tado Ivanausko, Juozo Galvydžio ir kt. inteligentų vaidmenį kovojant prieš religines pažiūras, stengėsi parodyti medicinos vaidmenį nuvainikuojant sielos nemirtingumo dogmą, apibendrinti medicinos įstaigų bei medikų ateistinio darbo formas ir metodus.