Ivanas Sergejevičius Turgenevas (rus.Ива́н Серге́евич Турге́нев, 1818 m. lapkričio 9 d. – 1883 m. rugsėjo 3 d.) – rusų romanistas ir dramaturgas. Vienas geriausių realizmo atstovų ir rusų literatūros klasikas. Jo romanas "Tėvai ir Vaikai" laikomas vienu geriausių devyniolikto amžiaus darbų. Rusų literatūros populiarizatorius Vakaruose.
Gyvenimas
Ivanas Turgenevas jaunystėje
Gimė Oriole pasiturinčioje dvarininkų šeimoje. Tėvas – Sergejus – atsargos karininkas, motina – Varvara – turtingo dvarininko duktė. Jo vaikystė prabėgo Spasko – Lutovinovo dvare (Oriolo gubernija). Jį mažą prižiūrėjo auklės – baudžiauninkės, mokė šveicarų ir vokiečių guvernantai. Taip Ivanas Sergejevičius įgijo pradinį išsilavinimą. Kai būsimajam rašytojui buvo šešiolika mirė jo tėvas. I. Turgenevas ir jo brolis Nikolajus liko augti su motina.
1838 metais jis išsiunčiamas į Berlyno universitetą studijuoti filosofijos ir istorijos. I. Turgenevui Vokietijos visuomenė padarė didelį įspūdį ir į namus jis grįžo tikėdamas, kad Rusiją galima pakeisti į gerą, naudojantis Švietimo epochos idėjomis. Kaip ir daugumą to meto intelektualų jam labiausiai ramybės nedavė baudžiavos galiojimas.
1842 metais Peterburgo universitete I. Tugenevas išlaikė egzaminus filosofijos magistro laipsniui įgyti, bet universitetas, laikydamasis griežtų caro nurodymų, dėstyti jo nepakvietė. Po to, I. S. Turgenevas atsisakė ruošti ir ginti disertaciją ir toliau tęsti mokslinę veiklą.
Iki 1844 m. I. Turgenevas tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje kolegijos sekretoriumi. Buvo artimas A. Gerceno, T. Granovskio, V. Belinskio bičiulis, visiškai pritarė jų pažiūroms. Užmezgė ryšius su N. Gogoliu, S. Aksakovu, A. Chomiakovu, dalyvavo literatūrinių būrelių veikloje.
Polina Vijardo
1843 metais Turgenevas susipažino su Prancūzijos dainininke Polina Vijardo, gastroliavusia Peterburge. Tarp jų užsimezgė ilgus metus trukęs romanas, nors pora taip niekada ir nesusituokė. Polina išsivežė rašytoją į užsienį. Trejus metus jie gyveno Vokietijoje, po to – Paryžiuje ir Vijardo šeimos dvare. Dar prieš išvykdamas I. Turgenevas Sovremeniko („Современник“) žurnalui įteikė apybraižą „Haris ir Kalinyčius“, kuri patraukė ir sužavėjo Rusijos skaitytoją. Po to šiame žurnale ėjo visa seriją jo apybraižų, kurios vėliau apjungtos knygoje „Medžiotojo užrašai“.
1850 m. grįžęs į Rusiją, I. S. Turgenevas toliau bendradarbiavo „Sovremenike“ („Современник“), kuris garsėjo kaip pažangiausias Rusijos literatūrinis žurnalas. I. S. Turgenevas paruošė aštrų ir valdžiai neįtikusį Gogolio mirties nekrologą, kurio Rusijos cenzūra ne tik neleido skelbti, bet vienam mėnesiui rašytoją areštavo, o po to, be išvykimo teisės, išsiuntė į Oriolo guberniją. Tik 1853 m. jam vėl buvo leista atvykti į Peterburgą, o išvykti į užsienį teisė tesugrąžinta tik 1856 m. Vėlesniais metais rašytojas beveik negyvena Rusijoje. Dažniausiai apsistodavo arba Baden-Badene, arba Paryžiuje.
1882 metų pavasarį I. Turgenevui nustatė mirtiną ligą – stuburovėžį. Rašytojas nebegalėjo judėti. Mirė 1883 m. Prancūzijoje, Buživale. Pagal rašytojo testamentą, jo kūnas buvo parvežtas į Rusiją ir palaidotas Peterburge.
Kūryba
1850 – 1854 m. I. Turgenevas parašė pjeses („Viengungis“, „Mėnuo kaime“, „Provincietė“ ir kt.), apysakas („Mumu“, „Užvažiuojamas kiemas“). Kūriniuose atsispindi pagrindiniai baudžiavinės Rusijos kaimo bruožai. Rašytojas kartu ėmėsi ir Rusijos inteligentijos temos, kuri nuodugniai gvildenama apysakose „Nereikalingo žmogaus dienoraštyje“, „Jakovas Pasinkovas“, „Susirašinėjimas“. Tai laikotarpis, kai Turgenevas brendo kaip romanistas.
1855 –1862 m. I. Turgenevas parašo romanus „Rudinas“, „Bajorų gūžta“, „Išvakarės“, „Tėvai ir vaikai“. Tuo metu politinė situacija Rusijoje greitai keitėsi: buvo ruošiamasi panaikinti baudžiavą, vykdyti šalyje kitas su tuo susijusias reformas. I. S. Turgenevas aktyviai įsijungė į šį procesą, nelegaliai bendradarbiavo Gerceno leidžiamame žurnale „Kolokol“ („Колокол“), subūrė aplink save pažangiuosius Rusijos rašytojus ir publicistus, pasiryžusius sudaryti vieningą anti-baudžiavinį frontą. Tačiau netrukus I. S. Turgenevas pasitraukė iš „Sovremeniko“ redakcijos, nesutikęs su Dobroliubovo interpretacija dėl jo knygos veikėjo Insarovo (romanas „Išvakarės“). O po kiek laiko susipyko ir su Gercenu, nes pastarasis reikalavo Rusijoje revoliucinės pertvarkos, o I. S. Turgenevo nuomone Rusijoje reformas reikėjo daryti „iš viršaus“, be jokių revoliucijų.
Nuo 1863 m. rašytojas su Vijardo šeima apsigyveno Baden – Badene ir pradėjo bendradarbiauti su liberaliu žurnalu „Vestnik Evropi“ („Вестник Европы“), kuriame paskelbė svarbiausius tuo laikotarpiu parašytus kūrinius, iš jų ir paskutinįjį romaną „Plėšinys“ („Новь“). Paskutiniais gyvenimo metais užsiėmė labdaringa veikla, padėjo liaudininkams („народники“) išleisti rinkinį „Pirmyn“ („Вперед“). Sugrįžęs prie liaudiškosios tematikos, papildė apybraižų rinkinį „Medžiotojo užrašai“, parašė apysakas „Luninas ir Baburinas“ („Лунин и Бабурин“) (1874 m.), „Laikrodis“ („Часы “) (1875 m.) ir kt.
I. S. Turgenevas Rusijoje buvo žinomas ir gerbiamas rašytojas. 1879 m. atvykęs į Rusiją Turgenevas buvo sveikinamas literatūriniuose vakaruose, kviečiamas iškilmingiems pietums, bei siūlyta pasilikti tėvynėje. Rašytojas tarsi ir buvo sutikęs atsisakyti savanoriško pabėgimo, bet šis sumanymas liko neįvykdytas.
.png)
