Kiotas (jap. 京都 = Kyōto – „Sostinės miestas“) – Japonijos miestas Honšiū saloje, viena iš senųjų šalies sostinių, dabar – prefektūros centras. Su Osaka ir Kobe sudaro didelę metropoliją. Tai didelis pramonės, kultūros ir istorijos centras. Išvystyta elektrotechnikos pramonė, mašinų gamyba, spalvotoji metalurgija, žemės ūkio, lengvoji, maisto, chemijos pramonė, gaminamas stiklas, keramika. Seni tradiciniai amatai (lako, porceliano ir bronzos gaminiai, religinės paskirties prekės). Du universitetai.
Kiotas – pagrindinis Japonijos turizmo centras. Čia yra šiuolaikinės dailės muziejus. 1994 m. Kioto senamiestyje ir apylinkėse esantys objektai buvo įtraukti į UNESCOPasaulio paveldo sąrašą kaip Senojo Kioto istoriniai paminklai. Tarp jų yra Todži šventykla (VIII–XVII a.), Saihodži, Tenriūdži (abu iš XIV a.), Rioandži (XV a.) vienuolynai. Auksinis paviljonas (Kinkakudži, XIV a.), Sidabrinis paviljonas (Ginkakudži, XV a.), Kijomidzu budistų šventovė (pastatyta 798–1633 m.) ir kt. Tarp lankytinų objektų yra Kacuros rūmų ansamblis (XVII a.), Imperatoriaus rūmai Kiote ir kt.
Istorija
Kiotas įkurtas 792–794 m. kaip Heian-kyō. Iki 1868 m. buvo oficiali Japonijos sostinė (paskui ja tapo Tokijas).[2]
Aukštosios mokyklos
Kiotas yra vienas akademinių šalies centrų – čia įsikūrusios net 37 aukštojo mokslo įstaigos. Kioto universitetas, vienas valstybinių Japonijos universitetų, yra laikomas vienu geriausiu šalyje; jį yra baigę keletas Nobelio premijos laureatų. Kioto technologijos institutas, vienas žymiausių šalies universitetų, laikomas vienu geriausiu šalyje architektūros ir dizaino studijoms.
Savivaldybė
Kioto miesto tarybą sudaro 68 išrinkti nariai. Meras – Daisaku Kadokava, nepriklausomasis, remiamas LDPJ.
Rinkimai
2008 m. Kioto mero rinkimai
Seniūnijos
Kiotą sudaro 11 seniūnijų (rajonų).
Fušimis (伏見区)
Higašijama (東山区)
Jamašina (山科区)
Kamigio (上京区)
Kita (北区)
Minamis (南区)
Nakagio (中京区)
Nišikio (西京区)
Sakio (左京区)
Šimogio (下京区)
Ukio (右京区)
Kultūra
Nepaisant žemės drebėjimų ir bombardavimų karo metais, tai yra vienas geriausiai išsilaikiusių miestų Japonijoje – čia pilna budistų ir šintoistų šventyklų.
Kiote įsikūręs Kioto tarptautinis mangos muziejus.
Ekonomika
Labai gerai išplėtotas turizmas, kuris yra labai svarbus miesto ekonomikai. Miesto kultūrinio paveldo paminklai dažnai lankomi mokyklų grupių iš visos Japonijos, sulaukiama ir daug užsienio turistų.
Mieste įsikūręs Kioto universitetas laikomas antru prestižiškiausiu universitetu Japonijoje (po Tokijo universiteto). Čia taip pat įsikūręs Kioto technologijos institutas, laikomas vienu geriausiu architektūros ir dizaino studijoms šalyje.
Turizmas
Kioto valstybinis muziejusUmekodžio garo lokomotyvo muziejusKiotas rudenį
Umekodžio garvežio muziejus (梅小路蒸気機関車館)
Onišio Seiwemon muziejus (大西清右衛門美術館)
Kitamuros muziejus (北村美術館)
Kioto Arašijamos Orgelio muziejus (京都嵐山オルゴール美術館)
Municipalinis Heiano muziejus (京都市平安京創生館)
Kioto municipalinis meno muziejus (京都市美術館)
Kioto municipalinis archeologijos muziejus (京都市考古資料館)
Kioto menų centras (京都芸術センター)
Kioto tarptautinis mangos muziejus (京都国際マンガミュージアム)
Valstybinis modernaus meno muziejus (京都国立近代美術館)
Kioto valstybinis muziejus (京都国立博物館)
Kioto universiteto muziejus (京都大学総合博物館)
Kioto tradicinių amatų centras (京都伝統産業ふれあい館)
Prefektūrinis Kioto kultūros muziejus (京都府京都文化博物館)
Kioto botanikos sodas (京都府立植物園)
Kioto menų sodas (京都府立陶板名画の庭)
Inšio Domoto vardo meno muziejus (京都府立堂本印象美術館)
Gorjo meno muziejus (高麗美術館)
Džiotenkaku muziejus (承天閣美術館)
Senoku muziejus (泉屋博古館)
Toei kino kaimas (東映太秦映画村)
Nomuros meno muziejus (野村美術館)
Namikavos emalio technikos muziejus (並河靖之七宝記念館)
Jūrinkano muziejus (藤井斉成会有鄰館)
Tin Toy muziejus (ブリキのおもちゃ博物館)
Hosomio muziejus (細見美術館)
Hakusos dvaro Hašimoto Kansecu memorialinis muziejus (白沙村荘 橋本関雪記念館)
Raku meno muziejus (楽美術館)
Ricumeikano universiteto Pasaulio taikos muziejus (立命館大学国際平和ミュージアム)
Gegužės 15 d. Kiote vyksta Aoi šventė, liepos 14-17 d. – Giono šventė, spalio 22 d. – Jidai Matsuri (Amžių festivalis).
Baltojo garnio (Himedži) pilis (1993) ·Jakušima (1993) ·Hirošimos taikos memorialas (1996) ·Icukušimos šintoistų maldykla (1996) · Gusuku vietovės ir kita Riūkiū karalystės nuosavybė (2000) · Ivami Gindzano sidabro kasykla ir kultūrinis kraštovaizdis (2004) · Hiraidzumis – šventyklos, sodai ir archeologinės vietos, vaizduojančios budistų Tyrąją žemę (2011) · Šventoji Okinošimos sala ir susijusios vietos Munakatos regione (2017) · Slaptųjų krikščionių vietovės Nagasakio regione (2018) · Amami Ošima, Tokunošima, šiaurinė Okinava ir Iriomotė (2021)
Nogaku teatras (2008) ·Ningio džioruri bunraku lėlių teatras (2008) ·Kabukio teatras (2008) · Akiu-no taue šokis (2009) · Daimokutate (2009) · Dainičido bugaku (2009) · Gagaku (2009) · Hajačinės kagura (2009) · Odžija-čidžimis, Ečigo džiofu: bemerijos pluošto technologijos Uonumos regione, Niigatos prefektūroje (2009) · Noto pusiasalio aenokoto (2009) · Tradiciniai ainų šokiai (2009) · Kumiodoris, tadicinis Okinavos muzikinis teatras (2010) · Jūki-cumugi, šilko audinių gamybos technika (2010) · Mibu-no hana taue, ryžių sodinimo ritualas Mibu vietovėje, Hirošimoje (2011) · Sada šinno, šventasis šokis Sados maldykloje, Šimanėje (2011) · Nači dengaku, religinis menas atliekamas Načio ugnies šventėje (2012) ·Washoku, tradicinė japonų maisto kultūra, ypač Naujų metų švenčių metu (2013) · Washi, tradicinio japoniško rankų darbo popieriaus amatas (2009/2014) · Šventės su šventiniais vežimais (2009/2016) · Raihošin, kaukėtų dievybių pasirodymai (2009/2018) · Tradiciniai įgūdžiai, technikos ir žinios skirtos Japonijos medinės architektūros išsaugojimui (2020) · Furyu odori – ritualiniai šokiai, persmelkti žmonių vilčių ir maldų (2009/2022)
.jpg)
Japonija
Vikiteka
UNESCO
