Biografija
Kalbininko Jono Jablonskio ir literatės Konstancijos Sketerytės–Jablonskienės sūnus.
1909 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1909–1911 m. studijavo Peterburgo psichoneurologijos institute, 1911–1916 m. Maskvos universiteto Teisės fakultete. 1919 m. vedė Maskvos universiteto absolventę matematikę Sofiją Landsbergytę. 1919 m. bolševikų valdžios paskirtas Centrinio istorijos archyvo vedėjo pavaduotoju.
1919–1920 m. rūpinosi Lietuvos archyvų organizavimu bei knygų ir archyvinės medžiagos iš Lietuvos dvarų pargabenimu į Kauną. 1919–1936 m. Valstybinės archeologijos komisijos narys, 1930–1935 m. pirmininkas. 1922–1939 m. Kauno apygardos teismo teisėjas. 1929 m. su grupe istorikų Kaune įsteigė Lietuvos istorijos draugiją. 1933 m. baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, nuo 1935 m. universiteto neetatinis lektorius, nuo 1940 m. docentas, nuo 1941 m. profesorius. 1938–1940 m. Valstybės tarybos narys.
1940–1941 m. LSSR Centrinio archyvo Pažaislyje direktorius. 1941 m. balandžio 25 d. įsteigus LSSR MA Istorijos institutą, tapo pirmuoju jo direktoriumi (iki 1943 m.). 1944–1960 m. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius. Nuo 1946 m. Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, nuo 1958 m. LSSR istorijos Ikispalinio laikotarpio sektoriaus vadovas. 1956 m. tapo LSSR Mokslų akademijos tikruoju nariu. Sudarė ir paskelbė vertingų Lietuvos istorijos šaltinių rinkinių.[1][2]