Krymo Respublika Республика Крым Республіка Крим Qırım Cumhuriyeti | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
Laiko juosta: (UTC+3) ------ vasaros: (UTC) | |||||||
Valstybė | Rusija | ||||||
Federalinė apygarda | Pietų federalinė apygarda | ||||||
Ekonominis regionas | Šiaurės Kaukazo | ||||||
Administracinis centras | Simferopolis | ||||||
Rajonai | 14 | ||||||
Miestų apygardos | 11 | ||||||
Oficialios kalbos | Rusų, Krymo totorių, ukrainiečių | ||||||
Įkūrimo data | 2014 m. | ||||||
Vadovas | Sergejus Aksionovas | ||||||
Gyventojų | 1 913 731 (54)[1] | ||||||
Plotas | 26 100 km² | ||||||
Tankumas | 73 žm./km² | ||||||
Tinklalapis | rk.gov.ru | ||||||
Vikiteka | Krymo RespublikaVikiteka |
Krymo Respublika (rus. Республика Крым, ukr. Республіка Крим, krym. Qırım Cumhuriyeti) – de facto Rusijos federacinė respublika, apimanti visą Krymo pusiasalį, išskyrus Sevastopolio autonominį miestą. Sostinė – Simferopolis. Krymo Respublikos ir Sevatospolio autonominio miesto teritorija atitinka Ukrainos de jure Krymo autonominės respublikos ribas.
Respublika sudaryta 2014 m. kovą, kai Krymo krizės metu buvo paskelbta nepriklausomybė nuo Ukrainos, ir Krymas buvo prijungtas prie Rusijos federacijos kaip federacinė respublika. Dauguma pasaulio valstybių Krymo referendumo ir aneksijos nepripažino bei tebelaiko šį regioną Ukrainos dalimi (Krymo autonomine respublika).
Krymo Respublikos valdžios aparatą sudaro 75 narių parlamentas (Krymo Respublikos valstybės taryba), Ministrų taryba, vadovaujama Respublikos vadovo.
Krymo Respublikos administracinis suskirstymas toks pat, koks buvo valdant Ukrainai: 14 rajonų ir 11 miesto tarybų.
Respublikos oficialios kalbos yra rusų, ukrainiečių ir Krymo totorių. 2015 m. 96,74 % Krymo Respublikos pradinukų mokėsi rusiškai.[2]
Po 2014 metų vasario revoliucijos, kai iš Ukrainos prezidento posto buvo nušalintas Viktoras Janukovičius, Rusijos Federacijos lyderiai nusprendė pradėti „Krymo pusiasalio grąžinimo į Rusijos sudėtį” procesą.[3] Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos be skiriamųjų ženklų ir prorusiški separatistai per kelias savaites be pasipriešinimo perėmė pusiasalio kontrolę.
Siekiant politiškai įteisinti aneksiją,[4] kovo 6 d. Krymo parlamentas ir Sevastopolio miesto taryba, pažeidžiant Ukrainos Konstituciją,[5] paskelbė referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Referendume piliečiams buvo siūloma balsuoti arba dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos, arba dėl 1992 metų Krymo Konstitucijos, kurioje Krymas paskelbtas nepriklausoma valstybe, atstatymo. Tarp balsavimo variantų nebuvo pasirinkimo išsaugoti esamą Krymo statusą.[6]
2014 metų kovo 11 d. Krymo parlamentas ir Sevastopolio miesto taryba paskelbė bendrą pareiškimą apie vienašališką nepriklausomybės paskelbimą nuo Ukrainos, jei artėjančio referendumo metu tam bus pritarta.[7] Pareiškimas grindžiamas Kosovo precedentu. Visas procesas buvo suplanuotas taip, kad Rusijos Federacija galėtų neigti aneksiją, remiantis tuo, kad Krymo Respublika siekė prisijungimo prie Rusijos, vykdydama savo suverenias galias.[8]
Pasak 2014 m. kovo 16 d. vykusio referendumo organizatorių, didžioji dalis gyventojų (96,77% iš 81,36% dalyvavusių) pasisakė už Krymo Respublikos nepriklausomybę ir prisijungimą prie Rusijos.[9][10][11][12] Didžioji dalis tarptautinės bendruomenės nepripažino referendumo teisėtumo, o didelė dalis nepriklausomų stebėtojų abejojo paskelbtais rezultatais.[13][14][15][16][17] Jungtinių tautų organizacija kritikavo aplinkybes, kuriomis vyko referendumas, ypač sukarintų karinių vienetų ir karių be skiriamųjų ženklų buvimą.[18]
Po referendumo, Krymo parlamentas formaliai pritarė atsiskyrimui nuo Ukrainos ir pateikė prašymą dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos.[19] Tą pačią dieną Rusija formaliai patvirtino sutarties projektą dėl Krymo Respublikos įtraukimo į Rusijos Federacijos sudėtį,[20][21] o 2014 m. kovo 18 d. politinis aneksijos procesas formaliai baigėsi,[4] kai Krymo Respublika pasirašė sutartį dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos.[22]
Didžiausi Krymo Respublikos miestai (2020 m., tūkst. gyv.):