Michailas Kargeris (rus. Михаил Константинович Каргер, 1903 m. gegužės 30 d. Kazanė – 1976 m. rugpjūčio 26 d. Leningradas, palaidotas Kazanėje) – rusų archeologas, istorikas, menotyrininkas.

Biografija

1927 m. baigė Leningrado universitetą, 1959 m. istorijos mokslų daktaras.

Nuo 1925 m. Leningrado universiteto mokslo darbuotojas, dėstytojas, 1943-1974 m. Meno istorijos katedros vedėjas, nuo 1949 m. profesorius. Nuo 1929 m. dirbo ir TSRS mokslų akademijos archeologijos instituto Leningrado skyriuje, 1953-1974 m. slavų ir rusų archeologijos sektoriaus vadovas, 1964-1971 m. direktorius.

Mokslinė veikla

Tyrinėjo senovės rusų kultūrą, architektūrą, rankraščius, senovės slavų miestus. Vadovavo archeologinėms ekspedicijoms ir restauravimo darbams Kijeve, Perejaslave, Haliče, Polocke, Naugarde, Turove, Iziaslavlyje, iš viso apie 20 miestų.^[1]

Bibliografija

• Senosios Rusios kultūros istorijos (История культуры Древней Руси), redaktorius ir vienas autorių, 2 t. 1948–1951 m. m.
• Senasis Kijevas (Древний Киев) т. 1–2, М. – Л., 1958–1961 m.
• Didysis Naugardas (Новгород Великий), М. – Л., 1961 m.
• Senojo Smolensko architektūra XII a.-XIII a. (Зодчество древнего Смоленска XII–XIII вв.), Л., 1964 m.

Įvertinimas

• 1952 m. – Stalino premija

Literatūra

• Вагнер Г. К., Кирпичников А. Н., К 60-летию М. К. Каргера. // Советская археология, 1963, № 4.
• Калитина Н. Н. О Михаиле Константиновиче Каргере // Искусство Древней Руси и его исследователи . СПб. 2002.
• Булкин Вал. А. Воспоминания о М. К. Каргере // Искусство Древней Руси и его исследователи . СПб. 2002. С. 279–283

Šaltiniai