Skandinavų mitologijojeOdinas – karo ir išminties, vyriausias dievas. Karo kurstytojas. Asų grupės vadovas. Odino broliai Vilis ir Vė. Deivės Frigės vyras, turėjo sūnų Baldrą. Odino buveinė Asgarde – Valaskjalvas, kur iš sosto Hlidsjalfo galėjo matyti viską, kas darosi pasaulyje. Vadovauja dievų asų trijulei, į kurią dar įeina Lokis ir Henis. Minima, kad atgaivino pirmąją žmonių porą – Aską ir Emblą. Pagal „Sagą apie Volsungus“ garsiausiausias skandinavų didvyris Sigurdas (Zygfrydas) yra netiesioginis Odino palikuonis.
Odinas buvo formos keitėjas, išlaikęs chtoniškus demoniškumo bruožus. Buvo teigiama, kad jis galėjo keisti odos spalvą kaip panorėjęs. Turėjo chtoniškus žvėris: du varnus (kranklius), kurių vardai Huginas („mąstantis“) ir Muninas („menantis“), bei du vilkus – Gerį („godusis“) ir Frekį („rajusis“). Taip pat Odinas turėjo aštuonkojį žirgą Sleipnį, kurį pagimdė Lokis.
Minima, kad jis keliauja po pasaulį senio pavidalu. Šis klajotojas Odinas vaizduojamas apakusiu viena akimi (kartais visai aklu) senuku pasiremiančiu lazda, su ilga žila barzda, gaubta skrybėle.
Dažniausiai Odinas siejama su įtūžiu, karingumu, tačiau kartais minimas išmintingas ir poetiškas. Pagal vieną iš mitų paliko savo kairiąją akį Mimiro išminties šaltinyje, kur ši grynina vandenį.
Skandinavams Odino vardas buvo mūšio ir karo sinonimas, kadangi neretai dievas pasirodo ir atneša pergalę.
Pagal skandinavų sagas Odinas dažnai vaizduojamas karo kurstytoju, kuris siųsdavo valkirijas į mūšio lauką pakreipti mūšio baigtį savo naudai, siekdavo surinkti geriausius kritusius karius Valhaloje. Pagal Snorį Sturlusoną Odinas pasveikindavo kritusius mūšiuose karius Valhaloje, kurie tapdavo einherijais.
Ragnaroko metu atvedė savo einherijų armiją į mūšio lauką, laimėjo daug kovų, tačiau kovojo su chtonine pabaisa, vilku Fenriu, ir pralaimėjo, buvo prarytas. Vėliau jo sūnus Vydaras perplėšė pabaisą pusiau.
.jpg)
