Polianovkos taika – taikos sutartis tarp Maskvos Didžiosios kunigaikštystės ir ATR, sudaryta 1634 m. gegužės 17 (gegužės 27) d. – birželio 4 (birželio 14) d. Semlevo (rus. Семлево) kaime šalia Polianovkos (rus. Поляновка) upės tarp Viazmos ir Dorogobužo, kuria užbaigtas 1632-1634 m. ATR-Maskvos karas.
Sutartį abi šalis ratifikavo 1635 m.
Šalių atstovai
MDK derybose atstovavo bojarinas Fiodoras Ivanovičius Šeremetjevas (rus. Шереметев Фёдор Иванович), okolničis kunigaikštis Aleksėjus Michailovičius Lvovas (rus. Львов Алексей Михайлович), dvarininkas Steponas Matvejevičius Projestevas (rus. Проестев Степан Матвеевич), djakai Grigorijus Nečajevas (rus. Нечаев Григорий) ir Vasilijus Prokopjevas (rus. Прокофьев Василий).[1]
ATR atstovavo Lenkijos vyskupas J.Zadzik ir Kristupas Radvila Jaunesnysis.
Sutarties sąlygos
- Patvirtinti Deulino paliaubuose sutarti teritoriniai pasikeitimai – Lenkijos karalystei liko Černigovas ir Novgorodas-Severskas, o LDK – Smolenskas, Trubačevskas, Roslavlis ir kiti (išskyrus Serpeiską)
- ATR įsipareigojo išvesti savo kariuomenę iš MDK teritorijos
- Lenkijos karalius Vladislovas IV atsisakė pretencijų į MDK sostą
- MDK įsipareigojo sumokėti ATR 20 tūkst. rublių
- Nedelsiant pasikeičiama belaisviais be išpirkų ir sulaikymo
- Sienų žymėjimas (1635–1648 metais vykdė 5 komisijos)
Lenkijos pusės siūlytos, tačiau nepatvirtintos sąlygos:
- teisė statyti katalikiškas bažnyčias, įsigyti votčinas (žemę, rus. вотчина) MDK (kaip ir rusams), laisvai sudarinėti santuokas abiejų valstybių gyventojams
- Maskvos valdovo titule naudoti „царь своей Руси“, o ne „царь всея Руси“
- siūlymas dėl bendrų pastangų Baltijos jūroje, kad «король польский и великий государь московский должны вместе стараться, чтоб был у них наряд пушечный, корабли и люди воинские на море Ливонском (Балтийском) и на море Великом (Черном) для расширения границ»[2].
Nors sutartis iš esmės nebuvo naudinga MDK, tačiau sprendė dinastinę problemą ir sustiprino Romanovų autoritetą.[3] Kita vertus, MDK teritoriniai nuostoliai buvo riboti ir iš esmės nepadidėjo, o ATR atiteko tik tai, kas jau buvo kontroliuota iki Smolensko karo pradžios.[4] Sutartis nepanaikino pagrindų tolimesniems valstybių konfliktams.
ATR