|
Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite. |
_and_Andr%C3%A9_Kert%C3%A9sz_in_1975_a.jpg)
_and_Andr%C3%A9_Kert%C3%A9sz_in_1975_b.jpg)
Roberas Duano (Robert Doisneau; 1912 m. balandžio 14 d. – 1994 m. balandžio 1 d.) – prancūzų fotografas, humanistinės fotografijos atstovas.
Roberas Duano gimė Prancūzijoje, Gentilly Paryžiaus priemiestyje, kuriame gyveno daugiausia gamyklų darbininkai. Šis ir panašaus tipo rajonai buvo nykūs ir apleisti, o paryžiečiai juos vadindavo „zona“.
1931 m. R. Duano tapo skulptoriaus, fotografo, dailininko ir gana revoliucingai nusiteikusio Andrė Vigno asistentu. Pirmąjį savo fotoaparatą „Rolleiflex“ įsigijo 1932 m. ir iškart pradėjo atsargiai, iš tam tikro atstumo fotografuoti Paryžiaus priemiesčius, vaikus. Pirmosios šio fotografo nuotraukos (vaizdai iš „blusų“ turgaus) išspausdintos „L‘Excelsior“ laikraštyje 1932 m., tačiau netrukus po to jis buvo mobilizuotas, priklausė pasipriešinimo judėjimui ir kaip kareivis, ir kaip fotografas, panaudodamas litografo specialybę klastojo pasus ir kitokius dokumentus, fiksavo ir Paryžiaus okupaciją, ir išlaisvinimą. Jam grįžus iš karinės tarnybos A. Vigno studija buvo finansiškai silpna, todėl R. Duano pasirinko fotografo darbą „Renault“ korporacijoje.
Darbas „Renault“ buvo svarbus tuo, kad čia R. Duano atrado darbininkų sluoksnio gyvenimą, solidarumą ir orumą. Jo kūryboje dominuoja ne vienas revoliucingas, net anarchistinis bruožas. Vienas svarbiausių – noras prabilti apie Prancūzijos darbininkų ir smulkiosios buržuazijos gyvenimo sąlygas. Fotografo darbai informuoja apie socialines permainas, vykusias tuometinėje Prancūzijoje. Deja, dėl nuolatinio vėlavimo į darbą 1939 m. jis buvo atleistas (vėluodavo, nes naktimis vonioje ryškindavo nuotraukas). Kaip jis pats sakė, „darbas „Renault“ buvo fotografo karjeros pradžia ir mano jaunystės pabaiga“. Iškart po karo fotografas dirbo „Life“ ir kituose tarptautinį pripažinimą pelniusiuose leidiniuose, „Alliance“ ir „Rapho“ fotoagentūrose.
Kurį laiką po karo net ir priešindamasis savo asmeniniams įsitikinimams R. Duano dirbo mados ir aukštuomenės fotografu žurnale „Vogue“ nuo 1948 iki 1951. Pavargęs nuo reklamos tuštybės jis visada geriausiai pailsėdavo fotografuodamas savo pažįstamų vestuves, saulutėje pasišildyti susėdusias kirpėjas, o ypač – gatvėse žaidžiančius darbininkų vaikus. Tą patį jis darė ir septintą dešimtmetį, kai humanistinė fotografija tapo nepopuliari ir niekas R. Duano nebesidomėjo, kai išnyko visi užsakymai ir nebeliko galimybių leisti knygas.
Tuo laikotarpiu R. Duano susipažino su daugeliu Prancūzijos menininkų – Alberto Giacometti, Jean Cocteau, Fernand Léger, Georges Braque, su tokiomis asmenybėmis kaip tapytojas Pablo Picasso, poetas Jacques Prévert, violončelininkas Baquet jie tapo labai gerais draugais.
Nors R. Duano pradėjo fotografuoti 1929 m. ir darė tai iki pat mirties (1994), jo kūrybinio pakilimo laikotarpiu laikytini 1945–1960 m. Tuomet kilo didelis susidomėjimas humanistine – poetine fotografija, kuri teikė karo nukamuotai Europai atgimimo viltį. Beje, ta pati banga apie 1960 m. pasiekė ir Lietuvą, kai pradėjo kurti Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko karta, atgaivinusi Lietuvos fotografiją.
|
Šis straipsnis apie menininką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |