Vasilijus Safronovas | |
---|---|
Gimė | 1984 m. liepos 21 d. Klaipėdoje |
Veikla | istorikas, humanitarinių mokslų daktaras |
Sritis | Lietuvos ir Rytų Prūsijos regiono istorija |
Organizacijos | Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas |
Pareigos | vyriausiasis mokslo darbuotojas; profesorius |
Alma mater | Klaipėdos universitetas |
Doktorant. vadovas | Alvydas Nikžentaitis |
Žymūs apdovanojimai | |
Immanuelio Kanto mokslinių tyrimų premija |
Vasilijus Safronovas (g. 1984 m. liepos 21 d. Klaipėdoje) – Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.
Baigęs Klaipėdos miesto Smeltės vidurinę mokyklą, 2002 m. įstojo į Klaipėdos universitetą, kuriame studijavo istoriją ir Baltijos šalių istoriją. 2005 m. Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute vykdė mokslinį projektą „Šeimos albumų istorija (-os). Klaipėdos krašto pokario laikotarpis 1944–1960 m.“. 2007–2010 m. jungtinės Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto doktorantūras. 2011 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Tapatybės ideologijų konkurencija Pietryčių Baltijos jūros regiono mieste: XX amžiaus Klaipėdos atvejo tyrimas“.[1] Nuo 2008 m. keliskart stažavosi Vokietijos mokslo institucijose.
Nuo 2008 m. dėsto Klaipėdos universiteto Istorijos katedroje Istoriografijos teoriją ir istoriją, Klaipėdos miesto ir regiono istoriją, Paveldosaugos įvadą ir kt. dalykus. Šios katedros profesorius.[2]. Nuo 2010 m. Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, vėliau mokslo darbuotojas, 2013–2015 m. – vyresnysis mokslo darbuotojas. Nuo 2011 m. taip pat yra Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas, nuo 2012 m. – vyresnysis mokslo darbuotojas, nuo 2014 m. – vyriausiasis mokslo darbuotojas.
Nuo 1999 m. tiria Klaipėdos miesto ir buvusio Rytų Prūsijos regiono istoriją XIII–XX a.; moderniųjų laikų Lietuvos ir buvusio Rytų Prūsijos regiono kultūrinės istorijos reiškinius: atmintį, atminimo kultūras, tapatybių konstravimą.[3]. Šiuo metu tyrinėja reikšmių sistemas, formuojančias kolektyvinius suvokinius, atmintį, tapatybę ir kolektyvines erdvės sampratas Lietuvoje bei buvusiame Rytų Prūsijos regione XIX–XX a.; atminimo kultūras ir atminimo politiką Baltijos jūros regione.[4].
Baigdamas vidurinę mokyklą, parengė specialistų recenzuotą ir palankiai įvertintą sintetinio turinio metodinę priemonę „Klaipėdos miesto istorinės raidos bruožai“. 2002 m. jos leidybą Klaipėdos savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus iniciatyva parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė.[5] Po to Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV, Estijoje, Rumunijoje ir kt. šalyse publikavo daugiau kaip 40 mokslinių straipsnių, skaitė pranešimus daugiau kaip 30 tarptautinių konferencijų. Yra paskelbęs tekstų paveldosaugos aktualijomis.[6]. Mažosios Lietuvos enciklopedijos IV tomui (išleistas 2009 m.) parengė daugiau kaip 540 straipsnių[7], tarp jų straipsnius „Rytų Prūsija (šiaurinė) po II pasaulinio karo“, „Vokiečių nacionalizmas“, „Vokietijos politika Klaipėdos krašto klausimu (1919–39)“ ir kt.