Vladimiras Toporovas (rus. Владимир Николаевич Топоров; 1928 m. liepos 5 d. Maskvoje – 2005 m. gruodžio 5 d. Maskvoje) – vienas žymiausių pasaulio baltistų, Rusijos mokslų akademijos tikrasis narys, profesorius.
Biografija
1951 m. baigė Maskvos universitetą (S. Bernšteino mokinys). Nuo 1954 m. dirbo Rusijos mokslų akademijos Slavistikos ir balkanistikos institute.
Rusijos mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 1990 m.), Latvijos mokslų akademijos garbės narys (1990 m.), Filologijos mokslų daktaras (1988 m.), Vilniaus universiteto garbės daktaras (1994 m.).
Veikla
Vladimiras Toporovas tyrė baltų ir slavų kalbų santykius, paskelbė mokslo darbų iš indų filologijos, indoeuropeistikos, poetikos, mitologijos, semiotikos, rusų literatūros istorijos, baltų kalbų etimologijos, toponimikos, veiksmažodžio istorijos tyrimų. Iškėlė mintį, kad slavų prokalbė galėjo susiformuoti iš periferinių baltiškojo tipo dialektų.[1]
Labai daug nusipelnė lietuvių kalbos istorijai ir kultūrai, tyrinėjo pasaulio tautų kultūras, jų istoriją, folklorą ir mitologiją. Yra žinomas baltiškųjų toponimų ir baltų mitologijos studijomis, parengė daugiatomį prūsų kalbos žodyną. V. Toporovas įnešė svarų indėlį rekonstruojant pirmines baltiškas formas, pagal kurias atkuriama baltų prokalbė. 7-ajame dešimtmetyje su O. Trubačiovu tyrė baltiškus vandenvardžius Dniepro baseine, jų čia rado apie 800.[2][3]
1991 m. sausio 13 d., protestuodamas prieš brutalų jėgos panaudojimą Lietuvoje, Vladimiras Toporovas atsisakė jam suteiktos TSRS valstybinės premijos (už „Pasaulio tautų mitologijos enciklopediją“) ir ragino Lietuvos piliečius neatsitraukti nuo išsikeltų idealų ir siekių.
Vladimiras Toporovas buvo ne tik Rusijos mokslų akademijos narys, bet ir Latvijos mokslų akademijos garbės narys. Už nuopelnus baltistikai jis tapo Vilniaus universiteto garbės daktaru bei yra žinomas kaip daugelio kitų pasaulio universitetų garbės daktaras.
.jpg)
