| Poaceae | ||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Sėjamasis rugys (Secale cereale) | ||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||
|
Migliniai arba varpiniai (Poaceae) – magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriui priklausanti labai didelė augalų šeima, kurią sudaro apie 700 genčių, 11 000 rūšių[1]. Lietuvoje – 122 rūšys.[2] Yra daug kultūrinių bei introdukuotų rūšių. Vienmečiai, dvimečiai bei daugiamečiai žoliniai augalai (tik bambukinių stiebai sumedėję).
Miglinių augalų šeima yra viena iš plačiausiai paplitusių ir gausiausių augalų šeima Žemėje. Migliniai vyrauja pievose, stepėse, savanose, prerijose, pampose ir kitose ekosistemose.[2]
Šaknų sistema kuokštinė. Būdinga sudėtinga požeminių ir antžeminių ūglių sistema. Pagal ūglių tipą, jų augimo pobūdį migliniai skirstomi į tankiakerių, retakerių ir šakniastiebinių augalų grupes. Tankiakerių kerojimosi bambliai yra dirvos paviršiuje, nauji šių augalų ūgliai auga vertikaliai, nepraplėšdami lapų makščių. Retakerių bambliai yra po žeme, nauji ūgliai iš pradžių auga įstrižai, praplėšia lapų makštis paskui auga vertikaliai. Šakniastiebinių – augalų kerojimosi bambliai taip pat yra po žeme, o jų nauji ūgliai iš pradžių auga horizontaliai po žeme ir tik vėliau iškyla į žemės paviršių.[3]
Stiebas stačias, bambliuotas, tarpubambliuose dažniausiai tuščiaviduris. Stiebai yra šiaudo pavidalo, jų skerspjūvis apvalus. Pamatinės stiebų dalys, iš kurių išauga nauji ūgliai, vadinamos kerėjimosi bambliais, viename kere gali būti nuo kelių iki keliasdešimt ūglių.
Lapai išsidėstę pražangiai, ant siebo išsidėstę dviem eilėmis, bekočiai, paprasti, sudaryti iš trijų dalių: lapamakštės, lapakočio ir liežuvėlio. Lapamakštė yra apatinė, stiebą gaubianti lapo dalis. Būdingos atviros makštys, kai kuriais atvejais uždaros. Nuo stiebo atsilošęs lapalakštis paprastai yra linijiškos, rečiau lancetiškos formos. Perėjime tarp lapamaštės ir lapalakščio yra gerai išsivystęs plėviškas liežuvėlis. Jis priglunda prie stiebo ir neleidžia į tarpamakštės vidų patekti vandeniui ir patogeniniams mikroorganizmams. Kai kurie migliniai vietoj liežuvėlio turi plaukelių žiedą.
Žiedynas susitelkęs į varputes, o jos – į sudėtinius žiedynus (varpa, kekė, šluotelė, varpašluotė, burbuolė). Iš apačios varputę dengia iš viršūninių lapų kilę varpažvyniai, kurie atlieka apsauginę funkciją. Paprastai varputėje yra du lancetiški varpažvyniai: apatinis ir viršutinis. Kartais gali turėti kelis varpažvynius. Kai kurių augalų varpažvyniai su akuotais – tai kieti, smaigalėlio pavidalo dariniai žvynelio viršuje, padedantys vaisiams išplisti anemorchijos arba epizoochorijos būdu.
Žiedas smulkus, zigomorfinis, dvilytis, retai vienalytis. Apyžiedis paprastas virtęs žvyneliais. Žiede yra du žiedažvyniai. Apatinis žiedažvynis kilęs iš pažiedės, dažnai su akuotu. Apyžiedžio vidinio rato lapeliai virtę plėviškomis lodikulėmis. Daugumos miglinių žieduose yra dvi, retai trys ar viena lodikulė. Pastarosios prieš žydėjimą išbrinksta ir padeda žiedažvyniams išsiskleisti. Daugumos miglinių kuokelynas susidaręs iš trijų laisvų kuokelių, kartais jų būna vienas, du, šeši ar daugiau. Žiedui išsiskleidus, ilgi bei siūliški kuokelių koteliai nusvyra žemyn. Dulkinės prie kotelių pasvirusios ties viduriu.
Vaislapynas parakarpinis, iš dviejų arrba trijų suaugusių vaislapėlių. Mezginė viršutinė, vienalizdė, su vienu sėklapradžiu. Liemenėliai labai trumpi arba jų visai nėra. Purkos dažniausiai dvi, stambios, plunksnišaki šakotos.
Vaisius – grūdas. Sėkla turi daug endospermio ir gemalą su viena sėklaskilte. Kai kurių augalų sėklos yra su elajosporomis, platinamos skruzdžių mirmekochorijos būdu.
Migliniai yra vėjo apdulkinami (anemofiliniai), kai kurių augalų sėklos prisitaikiusios plisti anemofilijos būdu. Daugelis šios šeimos atsotovų yra kryžmadulkiai, kartais savidulkai prisitaikę augalai.
Skirtinguose augalų augimo ir vystymosi etapuose, kurie lemia organų pradmenų susiformavimą, aplinkos veiksnių poreikiai yra labai nevienodi. Skirtingais augalo gyvenimo laikotarpiais augalai gali būti jautrūs aplinkos veiksniams. Didžiausią įtaką augalo augimui ir vystymuisi turi žemos temperatūros, šviesaus ir tamsaus laikotarpio trukmė per parą vegetacijos metu, nakties ir dienos temperatūrų skirtumas. Taip pat išskiriami laikotarpiai, kuomet augalai labai jautrūs vandens kiekiui, mineralinei mitybai, šviesos intensyvumui, jos spektro sudėčiai, gravitacijai, elektromagnetiniams laukams. Laikotarpiai, kai augalai labai jautrūs aplinkos veiksniams, vadinami kritiniais. Šių laikotarpių tyrimas, organogenezės etapo identifikavimas ir sąlygų augalams sudarymas nulemia galutinį rezultatą – augalų produktyvumą.[4]
Miglinių šeimos atstovai, paveikti žemų temperatūrų streso, pasižymi būdingais fenotipiniais požymiais, tokiais kaip sumažėjęs lapų plotas, sulėtėjęs vystymasis bei lapų pageltimą, kuri gali pereiti į lapų audinių žūtį. Žema temperatūra augalo vėlyvuose vystymosi tarpsniuose sukelia žiedadulkių sterilumą, – tai laikoma vienu iš svarbiausių veiksnių, atsakingų už grūdų derliaus sumažėjimą[4]
Miglinių šeima plačiai paplito kreidos periodo pabaigoje, o suakmenėjusiame dinozaurų išmatose (koprolite) buvo rasta įvairių fitolitų, kurie yra susiję su šių laikų ryžiais bei bambukais.[5] Migliniai augalai prisitaikė augti tiek dykumose, tiek šlapynėse, jų neaptinkama tik aukštikalnėse. Dėl to ji yra labiausiai paplitusi augalų šeima visuose žemynuose.[6]
Šių augalų reikšmė žmogui labai didelė. Prie miglinių priklauso daug žemės ūkio kultūrų – javų[4], kurie yra vieni pagrindinių maisto produktų visame pasaulyje: kviečiai, miežiai, ryžiai, kukurūzai, cukranendrės ir kt. Svarbiausia duoninė kultūra – kviečiai, kurių veislių yra išvesta keli tūkstančiai. Kukurūzai auginami kaip grūdinė, pašarinė, techninė (spiritas, aliejus, krakmolas) kultūra. Sėjamasis ryžis (Oryza sativa) auginamas Pietų ir Rytų Azijoje, Afrikos ir Amerikos užliejamuose laukuose. Tikrosios cukranendrės (Saccharum Officinarum) pilnaviduriuose stiebuose turi apie 20% cukraus, tai yra pagrindinis cukraus gamybos šaltinis. Migliniai augalai taip pat naudojami kaip vaistiniai augalai (sėjamoji aviža, paprastasis miežis). Daugelis rūšių naudojamos pašarui (eraičinas, miglė, šunažolė ir kt.). Kai kurie miglinių šeimos atstovai naudojami kaip tvirta statybinė medžiaga[7] (bambukai, šiaudai ir kt.), naudojami izoliacijai, popieriaus ir kartono gamybai. Gali būti naudojami biokuro gamybai[8], iš kukurūzų pirmiausia išgaunant etanolį. Taip pat migliniai augalai naudojami kaip dekoratyviniai augalai.[9]
Migliniai suskirtstyti į 12 pošeimių.[10]
| Lietuviškai | Lotyniškai |
|---|---|
| Valkūnas | Agropyron |
| Smilga | Agrostis |
| Smilgenė | Aira |
| Pašiaušėlis | Alopecurus |
| Anisanta | Anisantha |
| Smiltlendrė | Ammophila |
| Gardūnytė | Anthoxanthum |
| Smilguolė | Apera |
| Aviža | Avena |
| Avižuolė | Arrhenatherum |
| Bekmanija | Beckmannia |
| Strugė | (Brachypodium |
| Ašarėlės | Briza |
| Dirsė | Bromus |
| Lendrūnas | Calamagrostis |
| Smilgaitė | Catabrosa |
| Šepetukas | Corynephorus |
| Šunažolė | Dactylis |
| Pirštuotė | Digitaria |
| Tridantė | Danthonia |
| Šluotsmilgė | Deschampsia |
| Rietmenė | Echinochloa |
| Elimas | Elymus |
| Varputis | Elytrigia |
| Posmilgė | Eragrostis |
| Eraičinas | Festuca |
| Monažolė | Glyceria |
| Poavižė | Helictotrichon |
| Stumbražolė | Hierochloe |
| Vilnūnė | Hierochloe |
| Miežvienis | Hordelymus |
| Miežis | Hordeum |
| Kelerija | Koeleria |
| Ravenė | Leersia |
| Rugiaveidė | Leymus |
| Svidrė | Lolium |
| Striepsnė | Melica |
| Sorokė | Milium |
| Melvenė | Molinia |
| Briedgaurė | Nardus |
| Ryžis | Oryza |
| Sora | Panicum |
| Strypainis | Phalaris |
| Dryžutis | Phalaroides |
| Motiejukas | Phleum |
| Nendrė | Phragmites |
| Miglė | Poa |
| Žalvė | Puccinellia |
| Nendrūnė | Scolochloa |
| Rugys | Secale |
| Mėlitas | Sesleria |
| Šerytė | Setaria |
| Visgė | Trisetum |
| Kvietys | Triticum |
| Kukurūzas | Zea |
| Lietuviškai | Lotyniškai |
|---|---|
| Posmilgė | Eragrostis |
| Sorulė | Pennisetum |
| Cukranendrė | Saccharum |
| Sorgas | Sorghum |
